Labas…
Mano vardas, tikriausiai, nesvarbus.
Man devyni metai, ir daugiau kaip pusę iš jų aš gyvenu vienas. Čia, kur aš gyvenu, yra daug vaikų, bet aš vis tiek esu vienas. Čia yra geros auklėtojos, mokykloje – puikūs mokytojai, valgykloje – virėjos, kurios dažnai mums duoda papildomą porciją. Aš ir kiti vaikai turime daug žaislų ir knygų, mums užtenka drabužių ir viso kito.
Bet aš esu vienas. Žinau, kad ir kiti vaikai yra vieni. Kai kurie turi broliukų ar sesučių, mes kartu žaidžiame ir išdykaujam, bet mes – vieni.
Taip yra dėl to, kad mes neturim mamos, tėčio, namų. Visi sako, kad čia, kur mes gyvenam – ir yra mūsų namai. Bet aš labai noriu gyventi tokiuose namuose, kur yra mama ir tėtis. Gal dar šuniukas. Man nereikia netgi kompiuterio, bet labai noriu turėti namus.
Dažnai vakarais, kai visi nueina miegoti, aš dar ilgai svajoju apie savo namus. Įsivaizduoju, kad kartu su tėveliais valgome pietus, kuriuos pagamino mama. Gal mes su tėčiu pasivažinėtume dviračiais? Tiesa, aš dar nemoku, bet galėčiau išmokti. Galėtume eiti visi pasivaikščioti.
Aš turėjau namus, bet jau beveik neprisimenu jų. Man pasakė, kad mano mamytė negali manęs auginti, ji pati neturi namų. Man atrodo, kad prisimenu, kaip ji laisto gėles ir žiūri televizorių. Įdomu, ar ji pasikeitė? Aš tai užaugau.
Jeigu Tu gali būti mano mama, aš labai norėčiau gyventi kartu ir viską kartu daryti. Aš truputį išdykęs, bet gerai mokausi. Noriu išmokti tokių dalykų, kad užaugęs galėčiau būti tikras tėtis.
